Apie vandens teršalus

Vandens kokybę vertiname pagal fizines ir chemines vandens savybes. Grynas vanduo, atitinkantis cheminę formulę H2O gamtoje nesutinkamas. Vanduo yra universalus tirpiklis, todėl į jo sudėtį įsilieja daugybė suspensijų bei tirpių medžiagų. Nuo jų kiekio, pobūdžio ir tarpusavio sąveikos priklauso vandens panaudojimo galimybės, ekonominė nauda, patogumas bei pasitenkinimas.

Pastebėjote, kad vanduo turi metalo skonį, supuvusio kiaušinio kvapą arba palieka dėmes? Gali būti kad pagrįstai suabejojote jo kokybe. Pastebėję vieną ar keletą neįprastų vandens požymių, ar tiesiog norėdami pasitikrinti, kreipkitės į Pribus specialistus. Mes padėsime identifikuoti galimas vandens problemas, patarsime kokius konkrečius vandens tyrimus tikslinga atlikti, į ką reikėtų atkreipti dėmesį.

Pagrindinės fizinės vandens savybės

Vandens drumstumas

Vanduo apniukęs rūku, pastebite smėlio ar purvo dalelių – tai lemia organiniai ir neorganiniai junginiai ir suspencijos: molio ir dumblo molekulės, geležies hidroksidai, humuso junginių manganas. Daugeliui žmonių vandens drumstumas svarbus dėl vizualinių ir estetinių pojūčių, nuosėdas sunku išskalauti iš skalbinių, jos nemalonios prausiantis duše ir erzina prileidus vonią vandens. Techniniu aspektu vandens drumzlės nepageidaujamos nes užkemša vamzdžius ir kanalizaciją, mažina vožtuvų, sklendžių ir tarpinių tarnavimo laiką.

vandens tyrimai
Tiek naudojant gręžinį, tiek ir vandentiekio vandenį, yra didelė tikimybė, kad laikas nuo laiko pastebite jog vanduo būna apniukęs, neskaidrus. Yra keletas būdų ir kelios grupės įrenginių, filtruojančių drumstą vandenį. Mes padėsime nuspręsti ar jums reikalingas nuosėdų filtras, ir jeigu taip – padėsime pasirinkti tinkamiausią.

Vandens spalva. Natūralus vanduo, priklausomai nuo ištirpusių medžiagų, atviruose vandens telkiniuose Lietuvoje dažniausiai yra žalsvai gelsvo atspalvio.

Vandens kvapas ir skonis kinta dėl organinių ir neorganinių medžiagų, augalinės ir gyvulinės kilmės medžiagų puvimo produktų ir aštraus kvapo dujų.

Vandens temperatūra yra svarbus kriterijus vertinant vandenyje vykstančius procesus. Temperatūra įtakoja medžiagų tirpumą, tarkim kylant temperatūrai druskų tirpumas didėja, o dujų – mažėja. Taip pat temperatūra yra svarbus faktorius mikrobiologinės taršos procese.

Pagrindinės cheminės vandens savybės

Vandens kietumas

Jį sąlygoja vandenyje ištirpusių druskų, pirmiausia – kalcio ir magnio, kiekis. Vandens kietumas gali būti karbonatinis (dėl hidrokarbonatų bei kalcio ir magnio hidroksidų), nekarbonatinis (dėl ištirpusių sulfatų, nitratų, silikatų bei kalcio ir magnio chloridų), ir bendrasis kietumas (karbonatinių ir nekarbonatinių druskų  kiekio suma). Dėl ekonominių priežasčių centralizuotai vanduo nėra minkštinamas, todėl kalkėtas yra tiek miestų, tiek gręžinių vanduo. Lietuvoje vandens kietumas matuojamas mgl-ekv/l. Vidutiniškas vandens kietumas Vilniuje yra apie 5,3 mgl-ekv/l, Kaune – apie mgl-ekv/l, Klaipėdoje – apie mgl-ekv/l, Panevėžyje – apie 6,8-7,2, Šiauliuose – apie 8 mgl-ekv/l; Biržų rajone esame užfiksavę vandens kietumą net 22 mgl-ekv/l (UAB“Pribus duomenys, privačios vandens analizės, 2010-2015m.). Vandens kietumas/minkštumas ypač aktualus buityje. Kalbame apie kalkėto vandens žalą – jį kaitinant kietieji elementai kristalizuojasi, formuoja kalkakmenį ant kaitinimo elementų ir talpos paviršių. Tai gadina prietaisus ir trumpina jų tarnavimo laiką. Kietas vanduo nėra malonus maudytis ir erzina tvarkantis buitį. O minkštame vandenyje natūralus muilas gausiai putoja, oda ir plaukai reaguoja itin teigiamai. Netgi namų ruošoje naudojantys minkštą vandenį pastebi teigiamą įtaką – greitesnis ir švaresnis rezultatas, mažiau buitinės chemijos, efektyvesnės ekologiškos priemonės.  Taigi, minkštas vanduo buityje yra geriau nei kietas. Minkštinimo filtras paruošia kokybišką minkštą vandenį buičiai – skalbti, gaminti maistą, asmens higienai, namų ruošai.

Geležingas vanduo

Vanduo turi metalo skonį, ruduoja, palieka rūdžių dėmes. Dėl šių sunkiai pašalinamų rudžių dėmių ir/arba metalo poskonio kaltas gali būti didelis geležies kiekis.  Vanduo tampa geležingas kai jis skverbiasi per geležingus žemės sluoksnius. Apie 5% žemės plutos sudaro geležingi junginiai. Todėl įvairios geležies formos randamos beveik visuose vandens šaltiniuose. Renkantis geležies šalinimo būdą, ypač svarbus yra esamų geležies junginių tipas. Vanduo, kuris pirmiausia yra skaidrus, tačiau palikus ilgiau atvirame inde, iškrenta rusvos nuosėdos, taip pat yra geležingas (skaidri geležis). Kita geležies rūšis – raudona geležis – yra vandenyje, kuris atsukus čiaupą iškart bėga rudas ar gelsvas. Šiuo atveju turime jau oksiduotą geležį, tai yra akimi matomų dalelių pavidale. Geležingo vandens pasekmės – ruduojanti santechnika, rusvos dėmės ant skalbinių, užrūdiję čiaupai ir dušo galvutė, geležies nuosėdos ir dariniai vamzdyne ir vandenį naudojančioje buitinėje technikoje. Nustatę geležies pobūdį ir kiekį, rekomenduosime geležies šalinimo būdą. Vienu atveju galima montuoti vandens minkštinimo filtrą, ir vienu šūviu turėti du zuikius – ir nugeležintą, ir minkštą vandenį. Kitu atveju, jei geležies forma nėra itin draugiška, arba jei jos kiekis didesnis nei minkštiklis gali įveikti,- patarsime rinktis geležies šalinimo įrenginį. Abiem atvejais, nors ir skirtingais būdais, tačiau geležingo vandens problema sprendžiama iš esmės – iš vandens pašalinamas geležies perteklius.

Manganas

Vanduo turi metalo skonį, juoduoja, palieka tamsias apnašas. Panašiai kaip ir geležis, manganas yra natūralus mineralas, randamas dirvožemyje ir uolienose. Manganas yra reikšmingas elementas, maksimali leistina ir žmogaus sveikatai nepavojinga koncentracija yra iki 0.5 ppm. Gręžinių vanduo gali turėti pavojingai daug mangano – iki 2 ar netgi 3 ppm – tai beveik šešis kartus viršyta leistina norma. Jei mangano koncentracija siekia 0.05 ppm, vonios keramiką dažnai „puošia“ juosvos dėmės, o stovinčio vandens paviršiuje susidaro dėmėtos plėvės. Taip pat pastebime pajuodavusį indaplovės vidų – manganas reaguoja su plovikliu, – padidėjus pH, mangano dalelės nusėda ant sienelių. Kaip ir geležis, manganas gali būti visiškai ištirpęs vandenyje arba iš čiaupo bėgti tamsiu, pajuodavusiu vandeniu, kartu su jau susiformavusiomis nuosėdomis. Nors minkštiklis ir gali sutvarkyti ištirpusį manganą, proceso veiksmingumui ir efektyvumui daug įtakos turi kiti veikiantys faktoriai – vandens pH, kitų mineralų kiekis, bendras ištirpusių medžiagų kiekis TDS. Geriausia mangano šalinimui naudoti tam pritaikytas sistemas – Pribus specialistas gali rekomenduoti labiausiai tinkamą jūsų atveju.

Vandenilio sulfidas

Vanduo turi sugedusio kiaušinio kvapą. Gilesniuose dirvožemio sluoksniuose skaidomi naftos produktų likučiai ir pūvančios organinės liekanos išskiria nemalonaus, specifinio kvapo dujas. Pagal šį specifinį nemalonų kvapą lengva atpažinti vandenilio sulfido ir sieros junginius. Toks vanduo skatina metalinių (geležies, plieno, vario, žalvario) vamzdyno dalių ir detalių koroziją, tas pat pasakytina apie metalines detales buities prietaisuose – skalbyklėse, indaplovėse, boileryje. Be to, dujos įtakoja maisto skonį ir išvaizdą. Dėl vandenilio sulfido tamsėja sidabro gaminiai, taip pat variniai ir žalvariniai gaminiai. Neretai skundžiamasi ir tamsėjančia nagų spalva, ypač po skalbimo rankomis. Vandenilio sulfido dujas išduoda sugedusio kiaušinio arba sieros kvapas. Jei tokį kvapą skleidžia tik karštas vanduo, problema lengvai išsprendžiama sutvarkius boilerį. Jei kvapą skleidžia ir šaltas vanduo – kreipkitės dėl tinkamiausios sistemos į arčiausiai jūsų esantį Pribus biurą.

Vandens rūgštingumas

Mėlynai žalios nuosėdos rodo rūgštų vandenį, dėl kurio rūdija jungtys ir sugadinama chromuota armatūra Vandens rūgštingumas apibūdina vandens pH reakciją. Neutralus yra pH 7. Kuo vanduo šarmingesnis, tuo pH yra mažesnis; o kuo pH didesnis, tuo rūgštesnis vanduo. Kalbant apie vandens pH sąveiką su žmogumi, geriau jaučiamės prausdamiesi neutralaus pH vandeniu. Geriamojo vandens pH rodiklis pagal HN 24:2003 turėtų būti tarp 6,5 – 9,5. Buityje naudojamo vandens pH įtakoja įrenginių korozijos procesus. Jeigu vario (Cu) įrenginiams jis nėra aktualus, tai įrenginiams, pagamintiems iš geležies (juodojo plieno), palankiausias vanduo kurio pH yra 9,6 (nuo 9 iki 10), o aliuminio (AI) įrenginiams vandens rūgštingumas neturi viršyti 8,3. Peržengus šią ribą prasideda aliuminio elementų korozija. Todėl vertinant šią sąveiką, rekomenduojame vienoje sistemoje vengti naudoti skirtingus elementus, ypač aliuminio ir juodojo plieno, juodojo plieno ir vario, taipogi juodojo plieno ir nerūdijančio plieno derinius. Rūgštus vanduo turi metalo skonį, palieka žalsvas nuosėdas ant vonios keramikos.

Nitratai ir nitritai

Nitratai yra natūrali azoto, skatinančio augalų augimą ir vystymąsi, forma, todėl jie dažnai yra sudėtinė trąšų dalis. Kaip ir daugelis teršalų, jie neturi skonio ar kvapo. Neištirpę ir augalų neįsisavinti nitratai per dirvožemį patenka į giluminio vandens telkinius, iš ten – į geriamąjį vandenį. Technine prasme amonis kelia grėsmę vario ir/arba vario lydinių (bronzos, žalvario) konstrukcijų detalėms, o nitratai ir nitritai sukelia cinko ir cinko lydinių koroziją. Geriamajame vandenyje šių medžiagų idealiu atveju neturėtų būti visai, tačiau HN 24:2003 toleruoja minimalius kiekius. Pavyzdžiui, amonio, nitrito arba nitratų leistina vertė geriamajame vandenyje yra ne daugiau 0,50 mg/l suaugusiam žmogui; iki 10 mg/l nitratų/nitritų kūdikiams bei nėščiosioms. Tuo tarpu Pasaulinė Sveikatos Organizacija fiksuoja kūdikių mirties atvejus nuo vandens, kuriuose nitratų kiekis buvo mažiau nei 10 mg/l. Fatališki atvejai, deja, yra aprašyti ir Lietuvoje. Visuomeninio Higienos centro duomenimis, trečdalis šulinių Lietuvoje yra pavojingai užteršti (šaltinis: „Trečdalio šulinių vanduo Lietuvoje kelia pavojų sveikatai“ ). Geriamasis vanduo dažnai filtruojamas papildomai, iš plataus asortimento pasirenkant geriamojo vandens sistemą. Naudojantiems šaltinio vandenį, šulinį arba gręžinį, taip pat gyvenantiems kaimo vietovėse, vienkiemiuose, ūkiuose ar arčiau žemės ūkio objektų, būtina reguliariai tikrinti nitratų/nitritų kiekį geriamame vandenyje. Nitratai pavojingi tiek žmogui, tiek gyvūnams. Esant reikalui, Pribus specialistas rekomenduos jums efektyviausią būdą užtikrinti minimalų nitratų kiekį vandenyje.

Arsenas

Arseną sunku nustatyti patiems, kadangi jis neturi nei kvapo, nei skonio. Netgi labai nedidelis arseno kiekis yra toksiškas – tai kancerogeninė medžiaga, sukelianti vėžį, įtakojanti daugelį kitų pavojingų susirgimų. Vienintelis būdas patikrinti ar vandenyje yra arseno yra ištirti vandenį sertifikuotoje laboratorijoje. Arsenas yra vienas iš elementų, kurių kiekį geriamajame vandenyje kontroliuoja EPA . Arsenas į geriamąjį vandenį patenka iš natūralių organikos puvimo procesų bei per žemės ūkio ir pramonines nuotėkas. Ypač didelė arseno rizika yra naudojant gręžinį ar šulinį šalia didesnių fermų, šalia gausiai tręšiamų laukų ir pan. Jei turite klausimų dėl savo vandens kokybės – kreipkitės į Pribus – mes pristatysime jūsų vandens mėginį į artimiausią sertifikuotą laboratoriją, paaiškinsime tyrimo rezultatus, o esant reikalui – rekomenduosime tinkamą sprendimą.

Mikrobiologinė tarša

Vanduo turi medžio arba pelėsių kvapą. Įvairios organinės medžiagos (dumbliai, pelėsis, bakterijos) lemia kad vanduo atsiduoda žuvimi arba turi žemės prieskonį. Daugybė įvairių mikroorganizmų per nesandarų vamzdyną randa savo kelią į vandens rezervuarą. Centralizuotai tiekiamas vanduo yra nuolat tikrinimas pagal nustatytus standartus, tačiau šulinių bei gręžinių tyrimai daromi retai. Kita problema – įvairių mikroorganizmų, bakterijų ir mikrobų dauginimasis vandens terpėje. Tam įtakos turi vamzdyno specifika – vandens srautas, ar vanduo kur nors užsistovi, kokia vandens temperatūra. Lietuvoje esame skaitę apie legionella bakterijų protrūkius.

Švinas, chloras, vaistų likučiai ir kiti teršalai

Išsivysčiusiose šalyse ypatingas dėmesys kreipiamas geriamojo vandens kokybei. Daugelis pastarųjų metų mokslinių studijų įvairiais aspektais nagrinėja cheminių medžiagų poveikį žmogaus sveikatai, imuninei sistemai, vėžinių susirgimų sąsajoms. Aptinkame kompetentingų straipsnių apie farmacijos produktų likučius geriamame vandenyje, šviną, naftos produktus. Netgi šiuolaikiniai chloro junginiai, kurie iš esmės reikalingi ruošiant geriamąjį vandenį vandenvietėse kaip konservantas, vandeniui saugiai patekus į vartotojo namus, turėtų būti pašalinti kaip ir bet kuri kita tara ar pakuotė. Šiuo metu EPA organizacija, reguliuojanti vandens kokybės reikalavimus JAV, aprašo net 90 pavadinimų skirtingus cheminius elementus, ribojamus arba išvis vengtinus geriamame vandenyje.