Vanduo yra universalus tirpiklis, todėl į jo sudėtį įsilieja daugybė suspensijų bei tirpių medžiagų: metalai, uolienos, buitinės ir pramoninės atliekos, dujos, dulkės, kitos medžiagos. Yra begalė skirtumų tarp mėginių, paimtų skirtingose vietovėse – tai įtakoja konkreti aplinka. Vietovės apgyvendinimas, vystoma gamyba, žemės ūkis, sezoninių kritulių kiekis, žemės geologinės savybės, vandens įsiskverbimas, oro tarša, galų gale – vietinių institucijų gamtosauginių pastangų rezultatas. Visa tai tiesiogiai susiję su vandens taršos lygiu. O nuo teršalų kiekio, pobūdžio ir tarpusavio sąveikos priklauso vandens panaudojimo galimybės, ekonominė nauda.

Vandens tiekimas
Iš esmės yra trys vandens tiekimo galimybės – paviršinis vanduo, gruntinis vanduo ir vandenvalos įmonių iš anksto kaupiamas, ruošiamas ir centralizuotai tiekiamas vanduo. Lietuvoje gausu požeminio vandens, todėl pramonė ir gyventojai dažniausia jį ir naudoja. Nors mūsų požeminio vandens kokybė gan gera, apibendrinimas geras vanduo yra netikslus. Pirmiausia, vandenviečių tiekiamas vanduo jau yra dalinai apdorotas ir atitinka vandens kokybę reglamentuojančią Higienos normą, o tuo tarpu privačių šaltinių vanduo yra žalias, niekaip neapdorotas. Todėl vertindami vandens kokybę, pirmiausia turime įvardinti vandens šaltinį – privatus ar centralizuotas.

Privatus vandens šaltinis
Tai privatūs, vieno ar keleto namų ūkių naudojami gręžiniai bei šuliniai – vienkiemių, bendrijų, individualių namų ir taip toliau. Taip pat pramonės įmonės, gamyklos kartais eksploatuoja nuosavus vandens gręžinius. Vandens kokybei čia įtakos turi minėta ekologinė situacija. Jei prieš 80 metų vienkiemių sodybose senoliai naudojo ir vertino šulinių vandenį, tai šiandien to paties šulinio vandenį būtina tirti, pirmiausia – dėl nitratų kiekio, bakteriologinio saugumo.

Vandenviečių vanduo
Kaskart, kai į viešumą išlplaukia vandens kokybės istorijos – legionella, nitratai ir panašios,- pastebimas ypatingas susidomėjimas. Lietuvos higienos normą geriamajam vandeniui nusako HN24:2003 standartas. Vandens stotys įpareigotos tiekti šią normą atitinkantį vandenį. Taigi, pirmiausia, kalbame apie elementarų reglamento įgyvendimą. Kita vertus, galime diskutuoti apie Higienos normą ir leistinas ribas. Pavyzdžiui, kiek jos skiriasi nuo sovietinio Gost‘o, kiek – nuo pasaulinių rekomendacijų. Tačiau kalbant ūkiškai, tam tikrais atvejais, geriamojo vandens normą atitinkantis vanduo yra visiškai netinkamas specifiniam naudojimui. Higienos norma apibūdina saugų vandens vartojimą maistui, bet neatspindi kokybinių reikalavimų vandeniui kitose srityse. Pradedant jautria gamybos įranga, pavyzdžiui, specializuota stiklo paketų, lazerių, maisto gamyba, medicinos įranga ir taip toliau, baigiant pastatų šildymo ir karšto vandens ruošimo įrenginiais – katilu, vamzdynu, čiaupais, buities įranga. Pavyzdžiui, geriamojo vandens prasme vandens kietumas nėra apibrėžiamas, tačiau jis aktualus vertinant techninio vandens kokybę minėtų įrenginių atžvilgiu. Kadangi dėl ekonominių priežasčių centralizuotai vanduo nėra minkštinamas, problema paliekama vartotojui. Todėl didelė dalis vandenį naudojančios įrangos gamintojų rekomenduoja, o dažnai ir griežtai įpareigoja techninėmis bei garantijos sąlygomis naudoti tik minkštą vandenį.

Grįžtant prie vandens kokybės, visuomet pravartu pasitikrinti, nesvarbu turite miesto vandenį ar nuosavą gręžinį. Konkretaus vandens mėginio tyrimas parodo, ką, be H2O, turime mėgintuvėlyje. Nepasiklysti tiriamų parametrų gausybėje padės specialistai. Tai priklausys nuo jūsų tikslo – vandens tyrimas reikalingas tik konstatuoti, ar norėsite spręsti ir imtis vandens kokybės užtikrinimo veiksmų. Jei galvojate pasitelkti vandens filtrus, pagrindinių vandens tyrimo parametrų ištyrimas gali būti įtrauktas į filtrų kainą, todėl papildomai jums nekainuos.